Vilniaus istorijos komplektas

Vilniaus istorijos tritomis su dėžute.

Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dėstymas suskirstytas į tris dalis. Pirmoje dalyje aptariama Vilniaus istorija iki 1387 m., kai miestui buvo suteikta savivaldos privilegija, įvyko esminis civilizacinis lūžis Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštas. Čia aprašomi XIII a. pabaigoje prasidėję urbanizaciniai procesai, miesto kūrimosi pradžia, Vilniaus virtimas Lietuvos valstybės sostine. Antra dalis apima 1387–1655 m. – pakilimo, miesto augimo laikotarpį. Tuo metu savo baigtas formas įgijo miesto savivalda, Vilnius virto katalikybės centru Lietuvoje ir kartu buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, kuriame, nepaisant kildavusių konfliktų ir įtampų, sugyveno skirtingų religijų ir tautybių atstovai. Vilnius virto universitetiniu miestu. Nuo XV a. pradžios Lietuvos sostinės neniokojo karai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai, miesto dalis, apjuosta gynybinės sienos, tapo mūrinė. Trečioje tomo dalyje nagrinėjamas Vilniaus istorijos 1655–1795 m. tarpsnis. Karas, – kai 1655 m. Lietuvos sostinę pirmą kartą istorijoje okupavo svetimšaliai, – Maskvos valstybės kariuomenė žymi antrą miesto istorijos lūžį, po kurio kone šimtmetį truko nuosmukis ir stagnacija, o trapius atsigavimo procesus nesyk nutraukė karai ir stichinės nelaimės. Atsigavimas išryškėjo XVIII a. paskutiniame trečdalyje. Šiuo istorijos tarpsniu Lietuvos sostinė galutinai prarado savo, kaip vienos iš svarbių Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidavimo vietų, reikšmę. Senosios Lietuvos valstybės sostinės istorijoje glaudžiai susipynė įvykiai ir procesai, reikšmingi šalies istorijai, paties miesto ir vilniečių istorijai. Knygoje rašoma, kaip keitėsi Vilniaus, Lietuvos valdovų rezidencinio miesto, reikšmė, kaip valstybės valdžios institucijų veikla padėjo išsaugoti Vilniaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmę XVI–XVIII a., kaip Vilniaus raidą paveikė karai. Daug dėmesio skiriama švietimo ir kultūros raidai. Be to, atskleidžiama Vilniaus demografinė raida, jo daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Tačiau daugiausiai dėmesio kreipiama paties miesto, miesto savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeičiai, urbanistinei miesto raidai atskleisti.

Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Remdamiesi mokslininkų atliktais tyrimais, kai kuriais atvejais ir papildydami juos sava šaltinių analize, knygos autoriai pristato Vilniaus istorinę raidą amžiuje, kai veikė ne tik svetimos imperinės valdžios politikos faktorius, bet ir vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio, kultūrinio etc. gyvenimo pokyčiai, sietini su Lietuvos visuomenės modernizacijos procesais. Knygoje pateikiama miesto virsmo iš ikiindustrinės visuomenės centro į pramonės centrą su ryškėjančia industrinei visuomenei būdinga sąranga ir nauju gyvenimo būdu istorija. Autoriai, remdamiesi solidžia faktine, moksliniais tyrimais grįsta medžiaga, aptaria Vilniaus urbanistinę raidą ir kintančias gyvenimo sąlygas, miesto tapsmą pramonės centru ir su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius, naujų buržuazinės visuomenės socialinių grupių formavimąsi; pokyčius miesto savivaldoje, miestiečių dalyvavimą sprendžiant miesto gyvenimo problemas. Leidinyje daug dėmesio skiriama švietimo situacijai ir kultūros plėtrai bei raiškai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį, reikšmingą įvairiatautei miesto ir krašto visuomenei. Aprašomas miesto religinis gyvenimas, visų pirma jo viešoji raiška; dėmesio skiriama miestiečių laisvalaikiui ir modernių laiko leidimo formų atsiradimui, masinės kultūros raiškai mieste. Vilniaus istorinis pasakojimas neatsiejamas nuo jo daugiatautiškumo, kuris ne tik lėmė miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo įvairovę, bet ir politinio gyvenimo segmentaciją, ypač nacionalizmų epochoje, kai Vilnius tapo daugelio Lietuvos tautų visuomeninio ir politinio gyvenimo centru, tiek tarpusavio sąveikos ir bendradarbiavimo, tiek ir konfliktų mazgu.

Vilniaus istorijos trečiajame tome aptariama miesto raida 1915–1990 metais. Šiuo tarpsniu net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, kito Vilniaus statusas: provincijos vaivadijos miestas išaugo ir tapo respublikos sostine – politiniu Lietuvos centru. Ankstesnė akademinė Vilniaus istorija buvo publikuota 1972 metais, todėl, suprantama, daugelis dalykų nebuvo aptarti tiek dėl buvusios sistemos ideologizuoto požiūrio, tiek ir dėl chronologinio veiksnio. Šio leidinio istorinis pasakojimas paremtas naujais tyrimais, atliktais rengiant tomą. Ši autorių kolektyvo parengta sintezė yra bandymas pažvelgti į Vilnių kaip į savarankišką istorijos objektą. Miesto raidą veikė tiek išorės politiniai, geopolitiniai veiksniai, modernizacijos tendencijos, tiek ir globalios ekonominės įtakos, socialinė dinamika, įvairios epidemijos bei kitokios aplinkybės. Tačiau, kad ir koks reikšmingas šių išorinių jėgų poveikis, autoriai į miestą pažvelgė kaip į sociumą, turintį vidinę savo raidos logiką, pagrįstą praėjusių šimtmečių paveldu, mentalinėmis reikšmėmis, kurias gaivino ir perkūrė vis naujos vilniečių kartos. Todėl knygos dėmesio centre ir yra išorinės aplinkos ir miesto bendruomenių formuota miesto tapatybė, o gyvenimo kasdienybei, miestiečių gyvenamai aplinkai skiriama nemažai dėmesio. Negana to, tai vienas pirmųjų mėginimų nušviesti ir pirmiausia Lietuvos skaitytojui papasakoti Vilniaus istoriją „permainingojo“ XX amžiaus laikotarpiu.